Interviu Nr. 2 – Edvardas Kavarskas
 |
| Modesto Ežerskio fotografija |
1. Kaip atrodo tipinė dizainerio Edvardo Kavarsko darbo diena?
Pirmiausia reiktų paminėti, kad esu laisvai samdomas dizaineris. Keliuosi 8 val. ryto. Kompiuterį įsijungiu 9 val. ir, pusryčiaudamas bent valandą naršau internete. Esu užsiprenumeravęs aibę naujienlaiškių (pakuotės dizainas, šriftų naujienos, verslo žinios, rinkodara, mada, kultūra – visa tai padeda jausti pasaulio pulsą). Praktiškai nuo 9 ryto ir pradeda skambinti klientai su kuriais dirbu (tie, su kuriais nedirbu, bijo skambinti dizaineriui anksčiau 11-12 ryto, nes mano, kad visi dizaineriai miega). Vėliau – labai įvairiai. Būna dienų, kad važinėji po susitikumus, į spaustuves, gamyklas, o būna, kad visą dieną pradirbi namie. Diena baigiasi naktį. Ir negaliu pasakyti, kiek iš to laiko pradirbau, o kiek skyriau savęs tobulinimui ar laisvalaikui. Kiekvieną diena vis skirtinga, tame ir matau didžiausią “frylansinimo” privalumą – “it will never be the same”.
2. Kas tau sunkiausia tavo darbe?
Sunkiausia buvo pradžia. Pradėti dirbti laisvai samdomu profesionalu. Privalai kontroliuoti daugybę dalykų. Visų pirma save, toliau darbus ir laiką, savo pajamų ir mokesčių balansą. Ir visa tai neturint tvirto klientų rato. Bet tai buvo seniai... Dabar negalėčiau įvardinti kažkokių sunkumų. Jaučiuosi komfortabiliai.
3. Koks tavo idealus klientas?
Išprusęs, lyderis, kuris nesitenkina rezultatu „gerai“. Kuriame matai lygiavertį partnerį. Kai klientas dizainerio klausia: „įmonės komunikacijoje mes naudojame šį šriftą, bet mūsų partnerių brandbook‘e įvardintas kitas šriftas. Jei mes ruošiame projektą, kuriame pirmu smuiku groja partneris, tai gal būtų teisingą naudoti jų šriftą?“ Jie skaito brandbook‘us! Tai verta pagarbos. Galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu dirbu tik su klientais, kurie vertina gerą dizainą.
4. Kas padeda kūryboje ir kas trukdo?
Man trukdo muzika. Skirtingai nei dauguma, kai dirbu, aš visiškai negaliu klausytis muzikos, nes ji nuolat nuneša kažkur... Kai ruoši maketą, kurį paleidus į gamybą po kelių valandų jau gali turėti 50000 kopijų broką, negali rizikuoti.
Padeda – cukrus. Formuojant koncepciją, renkant medžiagą, pagal projekto temą (kai smegenys veikia labiau nei pirštai) einu į parduotuvę ir vos ne automatiškai perku tortus, šokoladus ir t.t.
5. Kaip tau gimsta idėjos?
Jos ne gimsta. Jas reikia gimdyti. Atsikelti nuo ryto ir dirbti – ieškoti įkvėpimo, stebėti aplinką, tyrinėti, gilintis. Gal yra apdovanotų žmonių, kuriems viskas „gimsta“. Belieka jiems pavydėti.
6. Kaip (ar) per paskutinius 10 metų kito tavo estetiniai ir dizaino idealai?
Žinoma kito. Virsmas yra natūralus dizainerio būvis. Jei sieki tobulėti. Konkrečiau, tai jaučiu apsivalymą nuo nereikalingų detalių, tikrų vertybių ir švaros siekimą. Kai tik pradedi, visko atrodo tiek daug (šriftų, efektų, spalvų). Manau dauguma per tai praeina.
7. Ar vykdai kryptingą naujų klientų paieškos politiką? Ar rūpiniesi savo studijos (ar savo) įvaizdžio formavimu?
Niekada nesu tiesiogiai ieškojęs klientų. Būk įsimylėjęs savo darbą, stenkis labiau nei kiti ir klientai tave susiras. Galima drąsiai teigti, kad ir šiandieniniame technologijų pasaulyje „word of mouth“ vis dar stipriausias media kanalas. Bet žinoma, darau daug veiksmų, kuriuos potencialūs klientai stebi. Tai pro bono darbai draugams (darydamas pro bono, imkis tik tikrai tau patinkančių projektų, daryk tai nuoširdžiai, stenkis dar labiau ir draugai bus dėkingi), įvairūs tarpdisciplininiai projektai, pranešimai, kūrybinės dirbtuvės, recenzavimas, dalyvavimas konkursuose, sėkmingų projektų viešinimas ir t.t. Galima sakyti, kad tai užima kažkokią, kad ir nedidelę, dalį dienos. Jei dizaineris padaro, jo manymu gerą darbą, tenepatingi skirti laiko apie jį parašyti į dizainą orientuotoms svetainėms, suformuoti PR pranešimą, pasirūpinti jo vertimu į kitas kalbas, paruošti vizualizacijas, nusiųsti visą šią medžiagą knygoms. Daug viešos sklaidos susilaukia veikla su „LT identity“, „Baltų“ mados-gyvenimo būdo prekių ženklais. Jau tris metus bendradarbiauju su dizainerėm Ieva Ševiakovaite ir Jolanta Rimkute bei jų įkurta „Studija LT“. Darbas su įvairių kitų sričių dizaino specialistais labai praturtina.
8. Kokius keli kriterijus geram dizaino darbui?
Svarbiausia kriterijus – profesionalumas. Kadangi dizaineris nėra tapytojas, kuris drobėje gali išreikšti savo vidinę būseną ir žiūrovams pasakyti „nepatinka – nežiūrėkit“, tai tampa svarbu atsiriboti nuo asmeninių simpatijų spalvai ar šriftui. Rezultatas turi atitikti kliento ir terpės, kurioje bus vartojamas kūrinys lūkesčius.
9. Kaip vertini šiandieninę g/dizaino situaciją Lietuvoje – dizainerio santykius su užsakovu, dizainerių profesionalumo lygį ir pan.?
Nenoriu sakyti, kad viskas blogai. Yra šimtai jaunų, talentingų asmenybių. Ypač tai galima stebėti lankantis grafinio dizaino bakalaurų ir magistrų gynimuose VDA. O dar kiek yra išvažiavusių studijuoti svetur (daugiausiai į Skandinavijos šalis)! Ateinu pažiūrėti į bakalaurų darbus ir matau, kad atotrūkis tarp to, koks buvau aš, kai baigiau studijas (E.Kavarskas magistrantūros studijas baigė 2007 m. - mano pastaba) ir to lygio, kurį rodo jie – milžiniškas. Taip, galbūt jiems trūksta praktinių (techninių) žinių, bet jos įsisavinamos tik kas kart susiduriant su kitokiu projektu pačiam. Tad bendrai, simptomai skatina tikėti, kad viskas Lietuvoje su dizainu bus gerai. Dabar, kaip daugelis mūsų bendruomenės narių pastebi, trūksta tik valstybės požiūrio į dizainą, kurio šiuo metu nėra. Tai atsispindi viešųjų pirkimų įstatyme, autorinių mokesčių sistemoje, strateginių verslo ir kultūros sričių programų formavime.
Kalbant apie dizainerio santykį su užsakovu. Tiesiog dar turime postsovietinio kirpimo žmonių, kurių lyginamoji darbų analizė vyksta maždaug taip: štai statybininkai man per dieną sieną pastatė, o tu 6 raides sudėliojai ir nori tokio paties atlygio kaip visa ta brigada. Bet sakau, viskas keičiasi, turėkit dar šiek tiek kantrybės.
10. Ar turi šriftų-favoritų? :)
Jaučiu simpatijas mažoms, kelių asmenų įkurtoms šriftų leidykloms, kurios pastaruosiu kelis metus išgyvena tikrą renesansą. Galiu paminėti Nyderlandų „Exljbris“, įkurtą Jos Buivenga. Praktiškai visi jo sukurti šriftai patinka. Kaip ir jo rinkodariniai veiksmai. Kai jis nupaišė „Museo“, tai buvo tik jo „užklasinė“ veikla, bet jis šriftą paskleidė internete nemokamai ir tai buvo tikras sprogimas. Šriftas įtrauktas į daugybę top‘ų, papildomas garnitūras galima įsigyti jau mokamai (ir juk mielai įsigyji!), Buivenga dalina interviu, įkūrė savo šriftų leidyklą. Puiki sėkmės istorija! Praktiškai visi jo sukurti šriftai pasižymi labai stipriu charakteriu, bet išlaiko aukštą profesionalumo lygį. Dar paminėčiau bulgarų dizainerį Svetoslav Simov ir jo įkurtą „Fontfabric“. Svetoslavo veiksmai viešoje erdvėje panašūs. Tai paperka. O dar pažvelgus kiek yra nepriklausomų kūrėjų, kurie neturi savo leidyklų, tai akys raibsta... Pavyzdžiui dizaino studija “Atelier Carvalho Bernau” ir jų šriftas „Jean-Luc“ sukurtas kino kūrėjo Jean-Luc Godard‘o garbei.
Kalbant apie korporatyvinius šriftus – patinka modernūs sans serifai. Suvoki, kaip sunku atrasti, sukurti kažką savito, kai reikia išlaikyti labai aukštus reikalavimus skaitomumui, galybei papildomų garnitūrų, ženklų, kalbų, nes tai šriftai, kuriuos savo komunikacijoje pasirinks naudoti koks nors bankas, telekomunikacijų bendrovė ar globali šokolado kompanija. Tarp tokių išskirčiau Eduardo Manso ("Emtype") sukurtą „Geogrotesque“, jau klasika tapusius Hans Reichel sukurtus „Sari“ ir „Dax“.
Iš tiesų, mėgstu domėtis šriftais, skaityti jų sukūrimo istorijas, panaudojimo kontekstą. Kartais atrandi neįtikėtinų faktų ir pagrindi arba paneigi sau galimybę panaudoti šriftą konkrečiam projekte. Nors yra daugybė šriftų, kurių vartojimas labai išsiplėtė, lyginant su jų sukūrimo tikslais.
11. Ką darytum kitaip savo – dizainerio – kelyje?
Išsiugdyčiau dar didesnį žingeidumą, dar anksčiau. Dabar gi jaučiu, kad studijuodamas išnaudojau ne visas galimybes. Bet jau kirba mintys apie tolimesnes studijas.
12. Kas turėjo didžiausios įtakos g/dizainui per paskutinį dešimtmetį?
Manau, kad ne asmenybės, o technologijos. Kompiuterinė technika, programinė įranga ir spausdinimo technologijos. Prieš dešimtmetį buvo lūžininis momentas, kai nuo kineskopinių monitorių perėjom prie plokščių, prasidėjo problemos su spalvom – dabar gi dirbam su gerom matricom, kalibruojam monitorius, nuo bet kokio paviršiaus galim nuskenuoti spalvą ir praktiškai be iškraipymų programa ją sukonvertuos į „Pantone“ kodą. Programų tobulėjimas žengia septynmylias žingsniais (nors asmeniškai laikausi nuomonės, kad esmė ne programoje, o galvoje), o spausdinti galime ant įvairiausių paviršių ir storių. Nuo stiklo iki kilimo, nuo mikronų iki metrų. Pakuotę, jei norim, galim apvilkti plėvele, o galim padengti sukurtu minkštu ornamentu... Visa tai žavi.
Ačiū Edvardai.
 |
| Nešynės kūdikiams. Akcija „Ar tavo vaikas saugus?“. „LT identity“ kūrybinė grupė: Ieva Ševiakovaitė – mados dizainerė, Jolanta Rimkutė – mados dizainerė , Edvardas Kavarskas – grafikos dizaineris. Fotografija – „Fotopastelė“ |
 |
| Prekių ženklas „Baltai“. „LT identity“ kūrybinė grupė: Ieva Ševiakovaitė – mados dizainerė, Jolanta Rimkutė – mados dizainerė , Edvardas Kavarskas – grafikos dizaineris. |
 |
| „Biržų duona“ – Grissini lazdelės. Dizaino autorius – Edvardas Kavarskas, fotografas – Robertas Daskevičius, nuotraukų stilius – „Virtuvės mitų griovėjai“. |
 |
| Riboto leidimo „Lithuanian Vodka Auksinės“ degtinės kolekcija. „LT identity“ kūrybinė grupė: Ieva Ševiakovaitė – mados dizainerė , Jolanta Rimkutė – mados dizainerė , Edvardas Kavarskas – grafikos dizaineris. Konkurso "A'Design Award & Competition 2012" nugalėtoja. |
 |
| „Virtuvės mitų griovėjų“ duonos gaminių linija. Dizaino autorius – Edvardas Kavarskas, fotografas – Robertas Daskevičius, nuotraukų stilius – „Virtuvės mitų griovėjai“. |
Komentarai
;D