"Adrenalinas" žaliems (ir ne tik)

Šiemet KOMAA pirmą kartą įsteigė dizaino nominacijas, kurias vertinti, kartu reklamos specialistais, ekspertų teisėmis buvo pakviesti ir trys LGDA nariai, tarp kurių patekau ir aš. Sveikinu gavusius prizus, o aš pasidalinsiu savo įspūdžiais iš komisijos nario darbo.

Kas mane nustebino? Pirmiausia į akis krito projektų prezentacijų lengvabūdiškas pateikimas. Keisčiausia, kad tai – komunkacijos kompanijų (nesvarbu dizaino ar reklamos) prezentacijos, lyg dizaineriai niekada nebūtų skaitę Nancy Duarte ar Garr Reynolds. Buvo investuojama net į dedikuotų festivaliui prezentacinių klipų anglų kalba sukūrimą, o į gerą prezentaciją - ne. 

Pagrindinės klaidos:

• Daugelio prezentacijų teksto nebuvo įmanoma įskaityti. Juk nereikia būti dideliu orakulu, kad suvoktum, jog komisija prezentacijas žiūrės per projektorių iš 4-6 m. atstumo;
• Prezentacijų vaizdai dažnai buvo per smulkūs;
• Kai kurių prezentacijų spalvos vertė komisiją aikčioti. Argi taip sunku suprasti, kad prezentaciją kurti ar bent ją tikrinti reikia ekrane ant sienos? Ar dizaineriams reikia aiškinti, kad vaizdas monitoriuje ir projektoriuje dažnai visiškai skiriasi?

Patekiantiems darbus pakuočių kategorijoje rekomenduočiau:

• Pateikti fizinį objektą;
• Pateikti tikslinės auditorijos (arba rinkos segmento) aprašymą ir produkto kainą;
• Pateikti produktą kontekste (lentynoje arba tarp konkurentų);
• Smulkiems maisto produktams sunku rungtyniauti su sunkiasvoriais (ypač su alkoholio gaminiais), todėl jiems reikia dėti daug daugiau pastangų, ieškant originalesnių prisistatymo sprendmų.

O taip pat:

• Rungiantis prekės ženklo identiteto kategorijoje, pateikti išsamų logotipo pritaikymą komunikacijoje, o ne vieną vienintelį logotipą. Vienas lauke – ne karys;
• Vengti vaizdų bankuose parduodamų arba nemokamų šablonų.

Beje, štai pamokanti istorija apie prezentacijos (šiuo atveju ne vizualios) svarbą (iš  "The Idea Hunter", Andy Boynton, Bill Fischer, 2011):

"Howard Weinberg of Deloitte Consulting, tels  of a five-minute conversation he had  with a highly  influential  executive committee member  of  one  of  the  world’s  best-known credit  card companies. Weinberg wanted to talk to the division president about an idea for an e-commerce joint venture between this credit card company and a Deloitte client in the media industry. An assistant at the credit card company had recommended that Weinberg call  the division president early the next morning, while he was driving to work. (The credit card firm was not a Deloitte client at that time.) 

“So we got ready,” Weinberg said, referring to his Deloitte team. “The day before, we started at about four in the afternoon. We got our team together,  and  we  spent  FOUR HOURS  SCRIPTING  A  FIVE-MINUTE  CONVERSATION.”  He  adds,  “We  took  it  as seriously  as  if  we  were  doing  a  two-hour PowerPoint presentation.” 

Keep in mind that Weinberg and Deloitte had arrived at the idea for this venture prior to setting up the five-minute conversation. They had been preparing for an overture to the credit card company for some time. “Just one idea,” he stresses—“and getting that idea requires sifting through a lot of ideas, talking to a lot of people, colaborating with a lot of your partners, people outside the firm, shaping ideas until you real y feel like you’ve got something interesting to talk about. And then doing the preparation, the research, getting the specifics, so that you can have a real y great conversation. And whichever way the client wants to take the conversation, you’re prepared to explore that.” Doing their homework paid off for Deloitte. The credit card executive accepted the idea, and the two companies began working on the joint venture."