KONKURSAI IR LAIMĖS HORMONAI: NACIONALINIO DAILĖS MUZIEJAUS LOGOTIPO KŪRIMO ISTORIJA

Ne taip seniai (03.12) tyliai, be nugalėtojų, pasibaigė 3500 € vertės LNDM logotipo kūrimo konkursas, kuriame muziejaus vadovybė visais įmanomais kanalais aktyviai kvietė dalyvauti visus dizainerius.

Kas kitas, jei ne šio muziejaus vadovas, atėjęs iš meno pasaulio, dirbęs kultūros sferoje ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, turėtų geriausiai žinoti kūrybos kainą ir laiko sąnaudas, reikalingas meno kūriniui sukurti. Tačiau pasirodo niekas neatsilaiko prieš norą gauti dozę dopamino, atsiduriant naujienų srauto viršūnėje. Žinodamas, kad konkursai-loterijos neduoda geriausio rezultato ir veda į akligatvį, LNDM visvien pasirinko šį neproduktyvų ir populistinį masuotės kelią. 

Pažvelkime į konkurso dokumentaciją.

1. Griozdiškame 17-os psl. biurokratiniame dokumente nugalėtoją išrinkti numatyta mistine matematine formule – įdomu ar meno kūrinius LNDM irgi perka tokių matematinių formulių pagalba?

2. Konkursas buvo vykdomas per viešųjų pirkimų portalą (nors numatytas 3500 € atlygis leidžia jį organizuoti apklausos būdu – bet juk reikia šou, masiškumo ir dopamino), tad turėjo būti akivaizdu, kad viešuosiuose pirkimuose (o grafinio dizaino paslaugų viešųjų pirkimų beveik nebūna) neužsigrūdinę dizaineriai jį ignoruos.

3. 17-os psl. konkurso dokumente yra vos kelios eilutės, nusakančios kūrybinę kryptį ("kūrybinė užduotis"), bet tikslai tokie banalūs ir neišskirtiniai, jog tiktų bet kokiam mažai ambicingam kaimo muziejui:

"Pagrindiniai tikslai: 

• kaupti, saugoti, tyrinėti bei populiarinti Lietuvos ir užsienio dailės, meno ir kultūros istorijos vertybes; 

• susieti kultūros paveldo apsaugą su visuomenės informavimo, kultūros ir edukacijos poreikiais bei kultūros paslaugų teikimu; 

• ugdyti visuomenės istorinę ir kultūrinę savimonę, puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą bei jį aktualinti.

LNDM vizija: puoselėjanti ir skatinanti nuolatinį dialogą su visuomene, įtrauki, šiuolaikiška, atvira eksperimentams ir meno įvairovei, Lietuvos ir pasaulio dailės paveldą saugojanti ir populiarinanti nacionalinė kultūros institucija."

4. Jau tapo lietuviška tradicija, kad tik nugalėtojas gauna atlygį. Matyt metas peržiūrėti ir sporto varžybų sistemą ir panaikinti medalius ir premijas už antrą bei trečią vietas.

5. Kodėl dalyviai buvo verčiami sukurti 11 LNDM padalinių logų versijų anglų ir lietuvių kalbom (lyg nebūtų aišku ar ženklas veiksmingas vienoje-dvejose versijose) – man lieka mįslė.

Bet įdomiausia dalis prasidėjo konkursui pasibaigus. Uždavus LNDM klausimą ar logotipo kūrimo projektas bus tęsiamas, jos vadovybė visaip išsisukinėjo nuo atsakymo, kol vieną dieną atrašė, kad, peržiūrėjus dizainerių portfolio, tolimesniam darbui jau pasirinktas LNDM lūkesčius labiausiai atitinkantis dizaineris ir logo kūrimo darbas jau įsibėgėjo.

Kokiais kriterijais buvo atrenkami dizaineriai, kas buvo sąraše, kokie tie naujieji LNDM lūkesčiai, kas atrinkinėjo (ekspertai? biurokratai?), kas ir už kiek kuria logą LNDM atsakyti atsisakė.

Atsakymo teko kreiptis į Kultūros ministeriją. Tik tuomet LNDM informavo, kad logotipą kuria lietuvė dizainerė, gyvenanti užsienyje. Projekto kaina išaugo iki 4100 €. Kitus minėtus klausimus LNDM ignoravo.

Nesmagi istorija. Tačiau liūdniausia, kad niekas valstybinėse institucijoje nesikeičia – slaptumas dominavo ir prieš 20 m., tas pats ir dabar, ir nesvarbu ar už vairo eilinis partinis, ar intelektualus biurokratas, ar bedi pirštu į trūkumus, ar ignoruoji – valstybiniame sektoriuje viskas drumzlina ir apaugę dumblu (prisiminkime Sodros, VMĮ, Seimo, Registrų centro ir kt. valstybinių institucijų logų kūrimo istorijas).

Išvada ir rekomendacija tiek valstybiniam, tiek privačiam sektoriui: populistiniai konkursai – tai kelias į niekur. Tai loterija ir užsakovo (dažnai diletanto brendinge) monologas. Tik dialogas tarp kūrėjo ir užsakovo gali būti produktyvus ir duoda geriausius rezultatus. Konkursai galimi tik mikro formatu, pasirinkus iki 4 dalyvių ir visų jų darbas turi būti – savaime aišku – apmokamas, nes kūrėjai investuoja daugybę laiko ir intelekto, kurdami unikalius sprendimus. Gyvename juk ne baudžiavos laikmečiu. Gyvename šalyje, kuri teigia, kad gerbia ir vertina intelektinį darbą.

Tai kelias, kuriuo jau seniai einama ne tik Vakarų, bet ir pažangiose Centrinės Europos valstybėse (pvz. Čekijoje, Estijoje). Tik štai Lietuvoje labiau mėgstami šunkeliai. Kodėl?