Kodėl taip bijome kalbėti prieš auditoriją? Psichologinis paaiškinimas

Viešo kalbėjimo ekspertas J. Douglas Jefferys aiškina taip - kada esame prieš didelę grupę žmonių, mūsų smegenų neokorteksas, kurio užduotis tūkstančius metų buvo įspėti mus apie pavojus ir padėti jų išvengti, vertina šią situaciją kaip klasikinį pavojaus scenarijų - esu vienas prieš gausų būrį ir ši padėtis reikalauja sprendimo - bėgti ar kovoti. T.y. mūsų pojūčiai reaguoja lygiai taip pat, lyg tai būtų pavojinga gyvybei situacija.

Baimę kalbėti prieš didelę auditoriją jaučiame todėl, kad mūsų organizmas išskiria lygiai tokias pat chemines medžiagas, kaip kad lekiant 100 km/val. greičiu, išgirstumėm, kaip sprogsta mūsų automobilio padanga. Taip mums perteikiama baimė. Kalbant prieš auditoriją, organizme vyksta trys persipinantys procesai, nesibaigiantys iki to momento, kol nesibaigia juos sukėlęs įvykis.

Pirmiausia labiausiai išvystyta smegenų dalis identifikuoja potencialų pavojų, bet nežiūrint to, kad tuo momentu mes dar nepajėgiame suvokti ar tai realaus ar įsivaizduojamas pavojaus, smegenys į centrinę smegenų dalį - hipotaliamą (pogumburį) - jau (klaidingai) siunčia apsisaugojimo signalą.

Tuomet liaukos išskiria hormonus, padedančius organizmui kovoti su galimu pavojumi. Į hipotaliamą signalas nukeliauja per milisekundes ir kartais smegenys sugeba taip pat žaibiškai išspresti pavojų sukėlusią problemą, bet grandininė reakcija jau prasidėjo ir ją sustabdyti reikia daugiau laiko.

Tokia situacija atsitinka, pvz. kai mums prieš pat nosį netikėtai išnyra koks nors žmogus. Mes atšokame ir tik po akimirkos suvokiame, kad žmogus nekėlė jokio pavojaus. Bet pabandykite tai paaiškinti savo širdžiai. Net praėjus nemažam laiko tarpui, kai "problema jau išspręsta", viduje tebedrebame ir ant mus išgąsdinusio bei privertusio stipriai širdį baladotis žmogaus net galime išlieti savo pyktį.

Tęsinys (angliškai) - čia.