Kodėl aš negeriu "Dvaro" pieno?
Kičas: disonuojančios spalvos, iliustracijoje kakofoniškas montažas iš trijų ar daugiau skirtingų laikmečių vaizdų: mergaitė, ko gero, "pasiskolinta" iš kokios nors pasakų knygos, dvaro pastatas kažkodėl "sukursyvinintas" (griūna kaip koks Pizos bokštas, ypač tai matyti jį lyginant su 0.5 l pakuotės dvaru), juodmargės - neteisingoje perspektyvoje.
Šriftas: žiaurus mėlynas kontūras aplink "Dvaro", penki skirtingų epochų ir stilių šriftai (pvz. naudojamas nieko bendra su norima perteikti epocha neturintis Amerikos pakelės motelių ir restoranų šriftas "Santa Fe"), ant "š" nuvažiavusios "varnelės" (moksliškai – karonai arba hačekai). O pagirti galima už lietuviškas kabutes.
Stilistinės klaidos: "3,5 Ne mažiau kaip % rieb."
Įkyrumas - tris kartus kartojamas "natūralus".
Miglos pūtimas: "Dvaro" Natūralaus pieno tradicijos", pakuotės šone gi perskaitysite "Pasterizuotas". Nežiūrint to, kad pieno pasterizavimo technologiją dar 1886 m. sukūrė vokiečių chemikas Franz von Soxhlet, niekur neradau informacijos, kad ši technologija buvo naudojama ir Lietuvos dvaruose. Ir joks jis ne dvaro, nes gaminamas pramoniniu būdu. Tarp kita ko – ar yra Lietuvoje prekiaujama ir nenatūraliu pieno?
Komentarai
Viena iš pieno rūšių yra „natūralus“ - t.y. toks, kurio riebumas >3 proc. (karvių duodamo pieno riebumas būna nuo 3 iki 3,8 (gal 4) proc.), taigi susumavus ir gaunasi 3,2-3,5 proc. riebumo pienas vadinamas „natūraliu“ arba galima vadinti „nenugriebtu“ (nes, kaip žinia, riebalai susiformuoja viršuje).
2,5 % ar 1 % jau nugriebtas...
O kalbant iš marketinginės pusės, manau, kad bent Lietuvoje, kaina ir viešųjų ryšių kampanijos turi didesnę įtaką nei pakuotės dizainas.
O ar visgi yra tam tikra lietuviškos rinkos pieno produktų hierarchija, atsižvelgiant tik į jų pakuotės dizainus? Kurių prekės ženklų verčiau neįsisavinti į organizmus, o kurie jų dizain-politkorektiški?