Nenustoju stebėtis lietuviškom pakuotėm – informacija jose sunkiai įskaitoma, o
brandų pavadinimai – bene svarbiausias pakuotės elementas – "užmuilinti". Ir tokios pakuotės ne išimtys, o veikiau vis dar nacionalinis mūsų dizaino bruožas. O juk kontrastas yra pirmasis ir stipriausias dizaino įrankis. O juk gerų pavyzdžių, rodos, kiekvienoje parduotuvėje apstu, bet ne, pasistengsim ir padarysim...blogai. Kur problema? Dizaineriuose? Vadybininkuose? Direktoriuose? O gal tiesiog mūsų vartotojas toks specifinis, kad mėgsta tai, kas labai labai neaišku?
Komentarai
Kaip ir antroje yra pavyzdziu, kai logas palyginti nedidelis – „Heinz“ uzima maziau ploto nei „Baked Beans“,
1. X valandų tyrimas (kad ko nors nesukurti panašaus į egzistuojančius ženklus ir Lietuva nerėktų "plagiaaatas" bei peržvelgti kaip panašios institucijos sprendžia komunikavimo problemą);
2. X valandų eskizavimas popieriuje ieškant idėjų;
3. X valandų tinkamo šrifto paieškos IR JO PIRKIMAS;
4. X valandų išbaigimas kompiuteryje.
Viso: minimum 24 val. 500 Lt : 24 val. = 20 Lt / valanda. Va taip va, mielieji mūsų darbą vertina valstybės tarnautojai. Per tiek laiko prie Aušros vartų iš aukų daugiau surinktum...
Lietuviškos pakuotės kraupumas ir bukumas liūdina.
Tiesą pasakius ir aukščiau pateiktos užsienietiškos pakuotės ne stebuklas, palyginus su Marks & Spenceriu ;)
Mano patirtis bendraujant su klientais tokia:
1. Jei klientas gamybininkas - projektui reikės 30% daugiau laiko ir rezultatai greičiausiai nedžiugins.
2. Jei klientas gamybininkas ir neturi rinkodaros skyriaus - projektui reikės 100% daugiau laiko ir rezultatai greičiausiai nedžiugins.
3. Jei dizaino klausimus iš kliento pusės vienasmeniškai sprendžia generalinis (su kuriuo tiesiai pabendraut negali, o vadybinikas bijo jam prieštaraut) - rezultatas tikrai nedžiugins.
4. Jei dizaino klausimus sprendžia visi administracijos darbuotojai (pvz. 20 snukių) - projektas bus begalinis, rezultatai tikrai nedžiugins.
Yra puikių lietuviškos pakuotės pavyzdžių: Vilkyškių (ypač senoji), Rasa ir kt.
Bet bendra masė yra klampumynas, su savo paniatkėm: aš žinau kaip gamint, įmonei visai neblogai sekasi, reiškias žinau ir kaip pakuotė turi atrodyt, o dizaineriai... nu jie yra tam, kad mano viziją į kompą įmestų.
Dažnai užsakovas, jei jis yra vyresnio amžiaus, net geriau už mane suvokia dizaino vertę. Nes jis turi patirtį - ankščiau yra dirbęs su prastais dizaineriais ir supranta, kad prastas dizainas labai brangiai kainuoja.
Dar kartą pakartoju stebėtiną dalyką: Nors jau daugelį metų dirbu grafiniu dizaineriu, stengiuosi pateikti kuo geresnę kokybę, edukuoti klientą, tačiau net pats tinkamai nesuvokiu dizaino vertės ir funkcijos. Ko gi tada tikėtis iš kliento. Toks klaidingas grafinio dizaino vertinimas kyla iš įvairių klaidingų įsitikinimų, kuriuos esame pasigavę savo aplinkoje. Ir ypač šiais laikais, kai kiekvienas moka fotošopinti, o fotošopintojas ir grafinis dizaineris - argi tai du skirtingi dalykai? :)
Grafinis dizainas iš esmės yra apie sprendimus. Kiekvienas sprendimas turi būti gerai ir jautriai apgalvotas, kylantis iš kliento poreikių ir padedantis pasiekti kliento veiklos tikslus. Originalus, kūrybiškas. Ir dar daug įvairių kriterijų, kurie labai sunkiai apibrėžiami. Sunku šioje srityje atrasti objektyvumą. Pati sritis gili ir kuo daugiau tame praleidžiu, tuo geriau pradedu jausti dalykus ir geresnius sprendimus priimu.
Grafinis dizainas susideda iš daug, sunkiai apčiuopiamų ir sunkiai pamatuojamų dalykų. Ir labai lengva tame pasimesti, apsigauti. Todėl sukurti gerą dizainą yra labai sudėtinga. Bet tuo pačiu labai sudėtinga ir atskirti gerą dizainą, suvokti jo vertę, nes labai daug nežinomųjų, abstrakčių, sunkiai suprantamų dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo apgaulingai paprasti.