Interviu Nr. 3 – Rolandas Rimkūnas

gruodžio 02, 2012

Interviu Nr. 3 – Rolandas Rimkūnas

Trečias interviu – su kauniečiu g/dizaineriu, iliustratorium ir grafiku (jos stilių pavadinau "Art noir"), vienu labiausiai nusipelniusių heraldikos srityje Lietuvos menininkų (sukūrusiu netoli 100 Lietuvos miestų ir miestelių herbų), VDA Kauno dailės fakulteto docentu Rolandu Rimkūnu.

Kaip atrodo tipinė dizainerio Rolando Rimkūno darbo diena?
A! Atrodytu visos vienodos, bet ir skirtingos tuo pačiu. Pvz.: viena diena – ryte VDA KDF paskaitos. Po to – dirbtuvė (mano dirbtuvė, miegamasis ir svetainė randasi toje pačioje patalpoje), kompiuteris, užsakymas, telefonas, teptukas, pieštukas. Skambutis, mašina, pokalbis. Arba kita diena – kompiuteris, kompiuteris, kompiuteris, kompiuteris.

Būna ir taip – mašina, posėdis, pokalbis, telefonas, mašina, posėdis, mašina, pokalbis, telefonas.
Tiesa, jei nėra užsakymų ar tiesiog nesinori dirbti užsakovams, tuomet jau “darau, ką noriu”. Pavadinčiau tai “menu”. Šį “laisvą” laiką ypatingai vertinu. Jis man svarbiausias iš visų mano veiklų (žinoma, ne finansiškai).

Kas tau sunkiausia tavo darbe?
Na, net nežinau. Vargina, kad esi “penki viename” – ir dėstytojas, ir dizaineris, ir vairuotojas, ir buhalteris, ir juristas. Tiesa, dar esu ir vyras, kuris “šiuolaikinėje visuomenėje” yra daugelio problemų šaltinis. A! Pamiršau. Gana nelengva iš kai kurių užsakovų “išmušinėti” savo uždirbtus pinigus.

Koks tavo idealus klientas?
Čia atsakymas nėra paprastas. Su laiku pradedi suprasti, kad bendraudamas su klientu dažnai esi pats “neidealus”. Kitaip sakant, prie kiekvieno užsakymo ir tuo pačiu užsakovo reikia savito priėjimo, savito problemų sprendimo būdų, savito bendravimo stiliaus. Būdamas jaunas, marketingo, psichologijos, retorikos paskaitų neturėjau, reikėjo išmokti viską “gyvai”. Ir šis supratimas atėjo gerokai pavėlavęs.

Žinoma, lengviau būna, kuomet klientas supranta, kad tavo darbas tai nėra pasipaišymai savo malonumui, kad nuo jo kokybės priklausys ir KLIENTO arba jo kuriamo ar turimo prekinio ženklo įvaizdis ir dažnai pajamos, o kartais ir išvengs teisinių pretenzijų, ginčų ir visų kitų, tame tarpe ir finansinių, nemalonumų. Ypač malonu, kai sutinki užsakovą, sugebantį “girdėti” ir racionaliai diskutuojant, rasti optimaliausią sprendimą. Dažnai sakau užsakovui – mano didžioji darbo dalis yra ne kuo daugiau pripaišyti, o atkalbėti jus nuo nereikalingo prisipaišymo.

Labai gerbiu užsakovus, kurie supranta, jog dizaineris ar dailininkas valgo, augina vaikus, kartais serga, vairuoja automobilį, moka mokesčius, skambina jam telefonu ir dirbdamas naudojasi gana nepigiais įrankiais.

Kas padeda kūryboje ir kas trukdo?
Padeda: pirmiausiai geras poilsis ir kokybiškas miegas.
Trukdo: paskutiniu metu VDA (ir ne tik...) užgriuvę, mano supratimu, parazitiniai auditai, nesibaigiančių, niekam nereikalingų popierių pildymas ir geometrine progresija besidauginančios šnekos apie europinę, šiuolaikinę ir visokią kitokią studijų, meno ir dizaino kokybę.
Tiesa, trukdo ir amžinas lėšų stygius, tiek akademiniame, tiek privačiame gyvenime. Kitaip sakant disbalansas tarp pajamų ir išlaidų. Na, ir žinoma, vis besikeičiančios mokestinės naujovės.

Kaip tau gimsta idėjos?
Oi! Yra buvę, kad sprendimas atėjo į galvą antrą nakties. Bet tingėjau keltis, užmigau ir pamiršau. Kitą kartą, kai naktį gimė idėja, nubėgau prie kompo ir užfiksavau. Ryte pasirodė keistai sentimentalus sprendimas ir teko atsisakyti. Po to, kai naktį aplankydavo idėja, pradėdavau skaičiuoti, kad greičiau užmigčiau. Taigi, su idėjų gimimais man sunkiai...

Greičiau (kas liečia dizainą) tai konkretus užsakymas, medžiagos rinkimas, darbas, darbas, bendravimas su užsakovu, vėl darbas. Jei dėl ko abejoju – pasitariu su geranoriškai nusiteikusiais kolegomis. Kartais tariuosi su neprofesionalais. Įdomi žmonių nuomonė ir naudinga. Apskritai, net ir dirbant vienam, kyla apgaulingas komforto jausmas, kad esi laisvas ir neklystantis. Darbams, skirtiems viešumai, tai ydinga. Reiktų nebijoti kritikos, nebijoti ir pagyrimų. Dažnai kritika taip pat yra pagyrimas. Vertinga, jei yra laiko, padėti darbą savaitei į stalčių, kad vėl galėtum į problemą pažvelgti naujai.

Kaip (ar) per paskutinius 20 metų kito tavo estetiniai ir dizaino idealai?
Daugeliui pašnekėsiu tikriausiai į pievas, bet… Mano estetiniai ir dizaino idealai, jei taip skambiai aplamai galima išsireikšti, kito keičiantis, visų pirma, mano požiūriui į mane supantį pasaulį. Pavyzdžiui, aiškiai pradėjau suprasti, kad kiekvienas vartoja tokį dizainą ir estetiką, kokios yra vertas. Šis suvokimas smarkiai palengvino darbą su klientais. Taip pat, manau, kad bendrąja prasme, vieši estetiniai ir dizaino idealai keičiasi dažniau nei mums gali pasirodyti. Tai didžiosios rinkodaros dalis. Todėl su laiku pradėjau nesistengti keistis, besikeičiant dizaino madoms ar tendencijoms. Užimu tam tikrą savo nišą. Logine prasme dizaino idealai išlieka tie patys – gyvenimui pritaikytas produktas, labiau įtakojamas visuomeninių–socialinių, technologinių ar mokslinių procesų, nei savitikslės estetikos teorijų. Taigi ir mano estetiniai ir dizaino idealai vis labiau darosi nereiklūs savitiksliam grožiui, biurokratiniam “šiuolaikiškumui” ir marketinginei naujos formos kategorijai. Greičiau jie įtakojami socialinio teisingumo, žmogiškųjų santykių moralumo, ar žmogiškosios būties palengvinimo siekių ilgesio ir paieškos.

Ar vykdai kryptingą naujų klientų paieškos politiką? Ar rūpiniesi savo profesinio įvaizdžio formavimu?
Deja, kažkaip specialiai ne. Mano įvaizdžio formavimo metodai gana pasenę. Visų pirma, stengiuosi griežtai laikytis duoto žodžio, sutartų terminų ir kitų sutarties sąlygų. Ar didelis darbas ar mažas, darau vienodai atsakingai, t. y. darau “kaip sau”. Su užsakovu dažniau diskutuoju ne apie dizaino grožį ar estetiką, bet apie vieną ar kitą pasirinktą vizualaus sprendimo logiką, siekiant konkretaus prekinio ženklo labai konkrečių tikslų. Manau todėl daugelis klientų, reikalui esant, grįžta arba duoda geras rekomendacijas ieškantiems grafinio dizainerio ar dailininko paslaugų.

Aiškiai suprantu, kad jauniems žmonėms, neturintiems stogo virš galvos ir norintiems kurti šeimas, šiai dienai toks kelias netinka. Reikia veikti kitaip. Reikia veikti daug agresyviau tiek savęs pristatymo, tiek užsakovų paieškos prasmėmis. Tam dabar yra tikrai nemažos galimybės. Nors sąžiningas darbas ir pagarba partneriams ir užsakovams manau visais laikais reiškia ilgalaikius ir stabilius darbinius santykius bei gerą vardą.

Kokius keli kriterijus geram dizaino darbui?
Geras dizaino darbas turi būti atliktas kokybiškai ir profesionaliai.
Geras dizaino darbas turi būti paprastai, efektyviai, patogiai naudojamas konkretaus prekinio ženklo, konkretiems tikslams pasiekti.
Geras dizaino darbas turi būti patogus ir aiškiai suprantamas vartotojui.
Geras dizaino darbas turėtu būti emociskai paveikus, tai vartotojų grupei kuriai jis buvo kuriamas ar konstruojamas.
Norėtųsi, kad geras dizaino darbas būtu nemeluojantis ir nuoširdžiai besisirūpinantis žmogumi.
Geras dizaino darbas neturėtų būti savitikslis estetinis produktas.

Kaip vertini šiandieninę g/dizaino situaciją Lietuvoje - dizainerio santykius su užsakovu, dizainerių profesionalumo lygį ir pan.?
Na, čia gal užtektų ir klausimo – kaip vertini situaciją Lietuvoje? Daug jaunų gabių žmonių, kurių daugumai čia nėra darbo. Oligarchiniai rinkos žaidėjai, kurių pelnai dažnai priklauso ne nuo gamybos konkurentabilių prekių ar paslaugų teikimo platesnėms rinkoms, bet nuo kažkokių tai užkulisinių susitarimų, privatizavimo, europinių lėšų įsisavinimo per įvairius utopinius projektus ir vargano biudžeto surinkimo iš vis didinamų mokesčių. Tai kur jūs šitoje vietoje įžiūrite dizainą ir užsakovus, kuriems reikia dizaino? Nebent kalbėtume apie kokius tai profesonalius dizainerius, mokančius dirbti su Word, Excel ir dar kokiomis ten apskaitos programomis paraiškoms užpildyti. Su tikslu įsisavinti lėšas.

Ar turi tipografijų/šriftų-favoritų? :)
Šriftus naudoju dažniausiai klasikinius, pvz: Trajan, Garamond. Kitaip sakant, nesu jiems išrankus. Mano arkliukas – suvokimas, piešinys, kompozicija, fotografija (dažnai specialiai neprofesionali). Kitaip sakant, savitas vizualių menų atstovo požiūris į dizainą.

Dažnai, jei užsakovas didelis juridinis vienetas, specialiai naudoju “nuvalkiotus” šriftus (pvz.: Arial, Times New Roman ir t.t.), kad daugelis, tarkim universitetų darbuotojų, juos turėtų savo kompiuteryje ir nebūtų kažkokių nepatogumų juos “gaunant” ar naudojant.
Taigi “originalumą” stengiuosi akcentuoti ne šriftinėje, bet, jei taip galima išsireikšti, loginėje ir vizualioje brendingo dalyje. Bet būna ir išimčių.

Ką darytum kitaip savo – dizainerio – kelyje?
Jei būčiau jaunesnis ir mokslus baigčiau dabar, stengčiausi ieškoti platesnių rinkų su tikromis autorinėmis sutartimis ir juridine pagarba autoriaus teisėms. Rinkų, su protingu išlaidų ir pajamų balansu. Greičiausiai reikėtų būti ir smarkiai agresyvesniam. Jei būčiau jaunesnis ir dar idealistas, visą tai bandyčiau kurti čia.

Kas turėjo didžiausios įtakos g/dizainui per paskutinį dešimtmetį?
Plačiąja prasme – technologijų vystymąsis. Informacijos greitesnis pasiekiamumas, socialiniai - visuomeniniai procesai bei jų kaita, globalizacija ir gerąja ir blogąja prasme. Visa kita – smulkmenos.

Ačiū, Rolandai!